fbpx

Ištrauka iš knygos „Širdies kelias“

90-aisiais prasidėjęs atšiaurus šiuolaikinės istorijos laikotarpis pakeitė kiekvieno iš mūsų gyvenimą.

Nuostabioji Asta turėjo visko: žavesio, talentų, darbo. Tačiau trūko svarbiausio dalyko – meilės. Tai privertė ją viską mesti ir pasitikėti likimu. Ji nebegalėjo pakęsti varganos egzistencijos. Juk gyvenimas duotas vieną kartą!

Bet, patyrusi daugybę kliūčių, Asta pasiekė tai, ko norėjo. Ir dabar ji yra pasirengusi pasakoti savo istoriją.

„Devintojo dešimtmečio“ romanai pakeitė daugelio gyvenimą.

Tuo metu mūsų Asta, jauna, bet jau ištekėjusi moteris, pagauta kasdienio gyvenimo sunkumų, diena po dienos kovojo už savo šeimą. Sąžiningai tikėdamas, kad taip ir turi būti. Bet tam tikru momentu ji suprato, kad nebegali laukti naujų geresnių laikų.

Meilė paliko tik bėdas neatsakingo ir savanaudiško vyro pavidalu, kuriam savo ruožtu Asta taip pat tapo giliai abejinga. Jų santuoka tęsėsi daugiausia dėl inercijos. Bet tai galėjo tęstis ilgai, jei ponas ‘Šansas’ nebūtų įsikišęs į likimą. Astai buvo pasiūlytas darbas Danijoje. Ir tai visiškai apvertė jos gyvenimą. Ir būtent tame naujame gyvenime Asta susitiks su savo mylimuoju, kuris, pasirodo, yra arabas iš Irako. Gyvenimas kartais nuostabesnis už bet kurią pasaką. Čia yra jos istorija.

Astos istorija

 

Kopenhaga – gražus ir laimingas šiaurinis miestas man pro langą mirktelėjo saulės spindesiu. Rytas. Pamaitinau šeimą, išvedžiojau šunį ir bėgau į slaugos kursus: ne taip seniai nusprendžiau įgyti naują profesiją. Ir netrukus ginsiu savo diplomą, ko gero, paskutinį diplomą mano gyvenime. Nors … „niekada nesakyk niekada“.

 

Galvojau apie daugelį dalykų, išgyvenau gyvenimo įvykius, kurie mane čia atvedė. Ir staiga, be kita ko, prisiminiau austrų rašytojo Edeno von Horvath istoriją, kurioje tam tikras aiškiaregis kadaise prognozavo, kad jo likimas bus sprendžiamas Paryžiuje. Rašytojas tikrai netrukus nuvyko į Senos miestą verslo reikalais ir, žinoma, aplankė Luvrą bei kitas Paryžiaus lankytinas vietas. Ir galiausiai nusprendes pasivaikščioti Eliziejaus laukais.

Ir ką Jūs manotei? Staiga prasiveržė perkūnija. Edenas pasislėpė po medžiu, bet žaibas trenkė tiesiai į medį ir jį nužudė didelė nukritusi šaka! Čia yra „likimo sprendimas“! Yra kuo stebėtis.

Kaip ir Edenas, taip pat turėjau susitikimą su aiškiaregiа. Ji man išpranašavo laimingą gyvenimą užsienyje. Tada aš tik nusišypsojau sau ir netikėjau. Bet keista, kad prognozė išsipildė. Ir iš tikrųjų tai įvyko užsienyje.

  Bet čia mane atsiuntė ne aiškiariagės prognozė, bet mano draugė. Ir net negalėjau įsivaizduoti, kad šis sprendimas taip pakeis mano gyvenimą.

Gimiau Lietuvoje 1972 m., gražiame mieste Panevėžyje. Lietuvoje  yra daug panašių miestų ir miestelių. Čia švaru, patogu ir  beveik visi vieni kitus pažįsta.

  Kai mirė mano tėvas, man buvo metai ir aštuoni mėnesiai. Mama liko viena su trimis vaikais ant rankų – dviem mano broliais ir manimi.

  Žinoma, neprisimenu savo tėvo, jį pažįstu tik iš nuotraukų ir mamos  pasakojimų. Dėl to, kad jis išėjo taip anksti, nepatyriau tėvo meilės ir neįsivaizdavau, kas tai yra.

Aš užaugau kaip visi vaikai – darželis po to mokykla. Mokykloje nebuvau puiki mokinė, bet turėjau daug draugų. Jie mane gynė: jie prašė mokytojų skirti aukštesnius pažymius. Man dažnai pasisekdavo.

  Apskritai mūsų klasė buvo draugiška. Visada galėjau tikėtis pagalbos. Todėl net būdama 16 metų, santykiuose su vaikinais, ilgą laiką norėjau būti maža mergaitė kurią globoja draugai, kad gauti tą globą ir meilę.

  Mano vyresnieji broliai taip pat buvo mano gynėjai, ir visi tai žinojo. Jaučiausi visur saugi.

 

Vieną vakarą su draugais nuėjau į diskoteką. Jaunimas, suprantama! Ir ten sutikau JĮ. Aukštas gražus vyras, visi į jį žiūrėjo! Nebuvau ir aš išimtis.Man jis patiko. 

 Po diskotekos jis pasakė:

– Asta, ar norėtum palaikyti man draugiją? Eime pasivaikščioti po miestą?

 Žinoma, sutikau. Džiaugiausi dėl jo dėmesio.

 Vaikinas už mane vyresnis, sportininkas, populiarus tarp mergaičių. Ir jis pasirinko mane (!).

 Mano pasididžiavimui nebuvo ribų.

 Gal tai buvo ne meilė iš pirmo žvilgsnio, bet iš pirmo žvilgsnio tarp mūsų sužibo abipusio susidomėjimo kibirkštis.

 Po to vakaro pradėjome susitikinėti. Aš labai vertinau mūsų draugystę. Nuėjome į kiną, aplankyti draugų. Tačiau laikui bėgant pastebėjau vieną problemą. Jam patiko išgerti daugiau, nei reikiama ir tada jis smurtavo.

 Bet aš juo susižavėjau ir nekreipiau dėmesio į pirmuosius „skambučius“.

 Su manimi jis buvo švelnus ir draugiškas, aš skraidžiau debesyse.

 Draugavome dvejus metus ir po to  nusprendėme susituokti. Man suėjo 18, o jam buvo 24. Kai pradėjome gyventi kartu, man nebepatiko jo dažni susitikimai su draugais ir girtuokliavimai  iki ryto.

 Bet vis tiek aš to nesureikšminau. Tada dirbau darželyje auklėtojos padėjėja, mano darbas atimdavo daug laiko ir dėmesio. Jis taip pat dirbo, bet dažnai keitė darbą, o tai privedė prie   darbo netekties.

Dirbau darželyje auklėtojos padėjėja, tam reikėjo daug laiko ir dėmesio. Jis taip pat dirbo, bet dažnai keitė darbą, o tada visiškai neteko darbo.

Po trejų santuokos metų, 1994 m., Gimė mūsų sūnus.

Susituokę nusprendėme, kad pirmiausia gyvensime sau, o veliau susilauksime vaikų. Kaimynai iš mūsų namų apkalbinėjo: „Kodėl jie neturi vaikų?“ Nors, kai ištekėjau, jie kalbėjo, kad esu nėščia: „todėl ir ištekėjau!“ Ir tada tos pačios močiutės pradėjo kalbėtis visiškai skirtingus dalykus. Na ir ką čia gali padaryti, toks mentalitetas.

Taip mes ir  gyvenome, atlaikydami kreivus žvilgsnius ir vertinimus. Bet aš stipri, esu įpratusi pati priimti sprendimus.

 

Pagaliau atėjo akimirka, mūsų su vyru bendras sprendimas buvo susilaukti vaiko. Vyras apskritai buvo patenkintas! Bet neštumas buvo sunkus, o gimdymas buvo dar labiau 

sunkus. Vos išgyvenau, bet buvau laiminga, nes gimė mūsų sūnus. Ir gandai vėl pasklido po miestą. Jie teigė, kad gimdant kūdikiui ko ne galvą nutraukė. 

Mano vyras nepaliko manęs nė sekundėi. Jis kantriai mane prižiūrėjo, jaudinosi dėl savo sūnaus. Per tą laiką jis negėrė ir labai stengėsi mus prižiūrėti. Buvo labai labai malonu.

Kai sūnus šiek tiek paaugo,aš  įstojau į konservatoriją ir, nepaisant sunkumų, baigiau mokslus.

Tačiau baigiasi ir geri gyvenimo periodai.

Mano vyras neteko darbo, o po kurio laiko aš – savo. Mano vyras išvykdavo į užsienį dirbti, bet dažnai grįždavo be pinigų. Už tai jis visada turėjo pasiteisinimų, kad jam nebuvo mokama.

Mes nusprendėme, kad jei jie nemoka, jam geriau būti namuose su šeima. Po kurio laiko abu susitaikėme su šia situacija.

47 views

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *