Mano kelias į REIKI

Mano kelias į Reiki. Pradžia

1989 metais dirbau kurortinio miestelio gydyklų masažuotoja,
6 dienas per savaitę žmonėms dariau povandeninį masažą. Nebuvo
lengva: rankos – visą laiką vandenyje, daug cheminių vonios dezinfekcijos priemonių. Be to, rankoms dezinfekuoti naudojome 96
laipsnių spiritą. Sykį buvo juokinga situacija. Masažavau vyrą, vyriausioji seselė atnešė spirito ir paprašė pasirašyti, kad jį gavau. Tas
vyriškis nusišypsojo:
– Ar Jums duoda spiritą ant drąsos?
Na, jis mane ir prajuokino! Paaiškinau, kad taip dezinfekuojame
rankas. Tai išgirdęs vos neiššoko iš vonios:
– Tokį gerą daiktą jūs pilate ant rankų?!!

Įvairių juokingų situacijų nutinka dėl nesusipratimų.

Mūsų kolektyvas buvo jaunas, tad gera ir dirbti, ir leisti laisvalaikį kartu, švęsti gimtadienius, eiti vieniems pas kitus į svečius. Labai susidraugavome, su kai kuriomis merginomis bendrauju iki šiol.
Miestelis – prie jūros, labai gražus su dideliu parku, gerai įrengtais pasivaikščiojimo ir dviračių takais. Labai smagu jame leisti
laiką. Žiemą jis ištuštėdavo, likdavo tik vietiniai gyventojai ir besigydantys, besiilsintys žmonės. Daugiau jų atvykdavo savaitgaliais.
Miestelis alsuodavo ramybe, jūros bangų ošimu, gaiva.
Vasarą jis tapdavo it skruzdėlynas: daugybė žmonių, kavinių,
restoranų, atrakcionų. Pagrindinė gatvė, vedanti prie jūros, tapdavo tikru vasaros festivaliu: nuolat vyko labdaros, sporto ir panašūs
renginiai, ypač gražios sezono atidarymo šventės, žinomi dainininkai koncertavo restoranuose, muzika sklido iš kavinių, aibės prekiautojų siūlė viską – nuo suvenyrų, drabužių iki rūkytos žuvies.
Smagus miestelis: pasiilgę atrakcijų, linksmybių, jas gaudavo centre,
o ieškantys ramybės ir tylos – pakraščiuose. Auksiniai paplūdimiai vasarą būdavo nusėti žmonėmis. Tiltą į jūrą labiausiai mėgo poilsiautojai, jis stovėjo didingai ir, regis, didžiavosi savo populiarumu.
Suvažiuodavo žmonės iš daugybės pasaulio kraštų. Aš sutikau
daug įvairių tautybių žmonių. Buvo smagu pasišnekėti, sužinoti
kažką nauja. Kartais diskusijos užsitęsdavo labai ilgai, net susitikdavome po darbo ir pratęsdavome pokalbius apie viską: nuo politikos iki gyvenimo filosofijos. Su kai kuriais susidraugavau, mūsų
draugystė tęsiasi iki šiol.
Tuo metu televizijoje pasirodė Anatolijus Kašpirovskis, gydytojas psichiatras, gydantis masiniais hipnozės seansais. Juos žiūrėjo
tūkstančiai žmonių, jis pats teigė išgydęs ne mažiau kaip 10 milijonų žmonių. Diskusijos netilo. Iškilo į viešumą žiniuonė ir astrologė Džuna Davitašvili. Man buvo labai įdomus jos gydymas, tik dar nelabai supratau.

Anatolijus Kašpirovskis

Džuna Davitašvili

Kartą užtikau laikraštyje skelbimą, kad masažuotoja moko bekontakčio masažo pagal Džunos metodą. Visai nesupratau sąvokos „bekontaktis masažas“. Kaip galima masažuoti nekontaktuojant su
kūnu?

Užsirašiau į tuos kursus, juos vedė pažįstama masažuotoja.
Ji papasakojo apie Džuną, žmones gydantį metodą ir energiją, kuri
supa mūsų kūną.
Gaudžiau kiekvieną žodį, man buvo labai įdomu ir daug kas
neaišku, juk tada niekas nekalbėjo apie energiją. Ir štai sužinojau,
kad kiekvienas žmogus turi bioenergiją!
Kad yra žmonių vampyrų, siurbiančių energiją iš kitų: prisisiurbus jiems tampa labai lengva,
gerai jaučiasi, o tas žmogus, iš kurio išsiurbė energiją, jaučiasi kaip
išsunkta citrina.
Pagalvojusi prisiminiau, kad ir aš sutikau tokių
žmonių, pabendravusi su jais jausdavausi pavargusi, bet niekada
nemaniau, kad tai susiję su energija.
Aš gavau įdomių žinių apie kitokį pasaulį, bet man buvo labai keista to klausytis. Vieną sykį po
paskaitos paklausiau savo draugės, kuri lankė kursus kartu:
– Diana, ar tu supranti, apie ką čia šneka? Ar aš esu kvaila, ar ta
lektorė susipyko su protu?
Mes pasijuokėme iš paskaitų, bet lankėme jas toliau, nes buvo
smalsu. Kuo toliau mokėmės, tuo aiškiau supratome, kad vis dėlto
esame toli gražu ne tobulybės.

Aldona Grupas. Ištrauka iš knygos “Nelengva būti angelu” 

36 views