fbpx

Mano maskvietiški nuotykiai

2019-10-08

Vieną rytą savo elektroniniame pašte radau Londono Eurazijos kūrybinės gildijos laišką. Nustebino. O dar labiau nustebino, kas jame buvo parašyta: „Esate nominuota Eurazijos sąjungos garbės apdovanojimui. Maloniai kviečiame atvykti rugsėjo 7 d. į Maskvoje vyksiančią apdovanojimo ceremoniją“.

 – Kaip? Aš? Ar tai ne apgaulė? Ar tikrai taip gali būti su manimi? – negalėjau patikėti. Ir nepatikėjau kol nesusisiekiau su organizatoriais.

 – Taip,

viskas teisingai, sveikiname. Jūs esate nominuota literatūros premijai už knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties …“, – patikino Londono Eurazijos kūrybinės gildijos atstovai.

Kai rašiau į knygą sudėtas istorijas apie save, savo darbą, vyro ir kolegų patirtį, net neįsivaizdavau, kuo tai galėtų virsti. Rašiau nė dėl premijų, o todėl, norėjosi palikti istorijai kitų ir savo išgyvenimus. Man patinka klausytis žmonių, man patinka pasakoti apie mėgstamą darbą, dalintis išgyvenimais, su kuriais kasdien susiduriu, padėdama savo pacientams. Šis įvertinimas mane privertė patikėti, kad ištikimybė pasirinktam keliui, savo darbui yra didžiulė vertybė.

Apsisprendžiau akimirksniu. Aš važiuoju į Maskvą! Tokios renginio tikrai nenorėjau praleisti.

 – Manęs laukia jaudinanti kelionė, kupina susitikimų, įspūdžių, džiugių emocijų! Valio! – džiūgavau.

Sužinojusios  apie įspūdingą pakvietimą, mano draugės nedelsdamos išsakė norą keliauti kartu ir būti mano palaikymo komanda. Vizitas Maskvoje sutapo su Tarptautinės knygų mugės, kurioje buvo numatyta pristatyti mano knygas, dienomis. Mano draugai rusai, su kuriais susipažinau internete ir beregint susidraugavau taip pat sugalvojo man siurprizą – pasiūlė atvažiuoti į Maskvą ir susitikti gyvai. Puiku! Ir man labai miela susitikti! Nekantravau, laukdama tos dienos.

Viskas atrodė labai gerai. O, jei būčiau žinojusi, kiek problemų ir streso manęs laukia, turbūt nebūčiau degusi tokiu optimizmu. Galbūt net nebūčiau rengusis kelionei. Bet kas žino, kas mūsų laukia už kampo... Šiandien, kai jau viskas nutolo, kai visi jausmai susidėliojo į vietas, tokia laiminga! Sakau atvirai visi išbandymai, kurie mums siuiami tik į naudą. Dar geriau, kai nežinai, kas tavęs laukia. Įdomiau gyventi, yra ką prisiminti, ką papasakoti. Man tai visada  atneša didžiulį džiaugsmą.

Mes su draugėmis nusipirkome bilietus skrydžiui į Maskvą, užsisakėme viešbutį, be vargo gavome vizas. Viskas klojosi kuo puikiausiai. Nekantravome, juk tai nebuvo paprasta kelionė. Kokių įspūdžių ji mums atneš? O turbūt reikėjo galvoti, kokių nuotykių ji mums atneš! Neilgai trukus suskambo pirmas įspėjimo „skambutis“. Pirmas ir, kaip greitai tapo aišku, ne paskutinis.

Pirmiausia, organizatoriai ceremonijos datą iš rugsėjo 7 d. perkėlė į rugsėjo 5 d. Ir mūsų bilietai nebetiko. O man būtinai reikėjo atskristi bent viena diena  anksčiau. Ką daryti?  Gal apskritai atsisakyti kelionės?  Ne, sprendimas priimtas, turime vykti! – vijau abejones.

Vyras mane palaikė.  „Tiesiog nusipirk kitą bilietą ir skrisk viena diena ankščiau“, – patarė.

Taip ir padariau. Vietų į tiesioginį reisą nebebuvo, todėl nusipirkau bilietą į Maskvą iš Mančesterio per Amsterdamą. Taip prasidėjo mano nuotykių serija, tarsi kokie amerikietiški kalneliai…

Štai ir atėjo ilgai laukta kelionės diena. Atvykau į oro uostą ir, ką jūs galvojate, sužinojau, kad mano skrydis atidėtas. Tai reiškė, kad Amsterdame vėluosiu į lėktuvą, skrendantį į Maskvą, ir nespėsiu į ceremoniją. Kaip nemalonu! O galiu pakeisti? Nieko. Pagaliau, juk jau sėiu skrydžių laukimo salėje, pasirinkimo nebėra. Pusantros valandos nerimo ... Pasirodo, skrydžiai į Amsterdamą buvo atšaukti dėl futbolo fanų, kurie tą pačią dieną sukėlė riaušes Amsterdamo  oro uoste. Atidėtas buvo ne tik mano, bet visi skrydžiai.

Uff… Pagaliau lėktuvas atskrido. Įsėdus į lėktuvą atėjo žinia, kad mano skrydis į Maskvą taip pat atidėtas. Lengviau atsidusau, nors žinojau, kad perbėgimui į kitą lėktuvą bus tik 30 minučių. Kaip nors, raminausi, ne pirmas kartas. Lėktuve susikaupiau, išėmiau planšetę ir pradėjau skaityti knygą. Ir vėl man  pasisekė! Į Amsterdamą atskridome ne per 1 valandą 40 minučių, kaip numatyta tvarkaraštyje, o vos per 55 minutes. Šaunuoliai pilotai, dėkojau širdy. Bet atsipalaiduoti negalėjau, viriau nekantrumu, kaip suspėti į kitą lėktuvą. Čiupau rankinį bagažą ir tekinom į į keleivių laukiamojo salę, kurią paslaugūs oro uosto tarnautojai man nurodė.

Valio, spėjau! Įlipau į lėktuvą, pasidėjau rankinį bagažą … O kur mano planšetė? Planšetė, pasirodo, buvo likusi lėktuve, iš kurio paknopstom atbėgau! Prisiminiau, įsidėjau ją į sėdynės kišenę, o išlipdama per skubėjimą ir jaudulį pamiršau pasiimti. 

Taip, streso su lėktuvais man pakako, bet tuo nuotykiai nepasibaigė. Atskridus į Maskvą manęs laukė dar viena labai nemaloni staigmena – lagaminas neatskrido kartu su manim, jis liko Amsterdame. Kodėl? Pasirodo, per pusvalandį bagažo skyriaus darbuotojai nespėjo paskirstyti lagaminų į lėktuvus.

Ką daryti? Juk mano drabužiai liko lagamine, o lagaminas bus pristatytas į Maskvą tik kitą dieną. Lengva jiems pasakyti – kitą. Oficiali nominacijos įteikimo ceremonija tai šį vakarą, po kelių valandų. Negaliu sau leisti eiti atsiimti apdovanojimo su marškinėliais, džinsais ir sportbačiais…

Tikiuosi, galite įsivaizduoti, kokia nuotaika atvykau į viešbutį? Šiek tiek pailsėjau, apsvarsčiau situaciją ir priėmiau sprendimą – truks plyš, privalau atsiimti nominaciją. Ir ne bet kaip, o pasitempusi, su gera nuotaika, pasipuošusi iškilmėms. Kita vertus, ko aš atskridau į Maskvą? Na taip, paroda, kurioje dalyvauja mano knygos, bet man taip norisi iš organizatorių rankų pasiimti pelnytą apdovanojimą. Vadinasi, turiu suskubti nusipirkti naujus drabužius!

Tai pasirodė ne taip paprasta. Labai draugiška viešbučio darbuotoja Marusia paaiškino, kaip nuvykti į prekybos centrą. Nelaukdama išlėkiau. Prasivaikščiojau tarp lentynų dvi valandas ir neradau nieko tinkamo ceremonijai. Beveik beviltiška, pamaniau  grįžusi  į viešbutį. Norėjosi tik įsikniaubti į pagalvę ir verkti. Na, jau ne! Tai ne man! Būti Maskvoje ir nerasti kuo elegantiškai apsirengti! Ašaromis sau nepadėsi. Reikia imtis veiklos!

Dar kartą pergalvojau, ką su savim turiu iš savo drabužių, ką reikėtų nusipirkti nauja. Laiko dar truputį turėjau, ir vėl išskubėjau ieškoti parduotuvių.  Pasukau į kitą gatvę ir, savo laimei, užtikau visai neblogą parduotuvėlę.

Laikas skubino, todėl pati nebesiryžau klaidžioti, o tiesiog paprašiau jaunų pardavėjų padėti man išsirinkti drabužius ceremonijai. Jos tai darė su malonumu. Pasirinkau tai, kas man tiko ir patiko. Skubėjau, net nepasižiūrėjau, kiek kainuoja. Sumokėjau kortele,  o „staigmena“  liko mano vyrui. Pagaliau viskas! Ceremonijai pasiruošusi. Pasipuošiau, pasitempiau, ir – pirmyn!

Apdovanojimų ceremonija vyko Skriabino namų koncertų salėje. Susirinko poetai, rašytojai, mokslininkai iš įvairių šalių. Iš Baltarusijos, Čekijos, Kazachstano, iš Maskvos. Aš buvau viena iš Londono.

Viskas buvo labai šventiška ir gražu. ceremonija buvo iškilminga. Eurazijos kūrybinės sąjungos prezidentė, Rusijos Federacijos rašytojų sąjungos narė, tarptautinio konkurso „Rusijos Auksinės plunksnos“  laureatė, rašytoja, prodiuserė ir televizijos laidų vedėja Karina Sarsenova tarė įžanginę kalbą, pasveikino visus nominantus ir svečius bei įteikė apdovanojimus už laimėjimus.

Ir nors aš jau sėdėjau salėje, vis tiek netikėjau, kad man bus įteiktas toks prestižinis apdovanojimas – 2019 m. literatūros premija. Juk aš tik slaugytoja, kokie tie mano literatūros pasiekimai, galvojau sau. Nors, žinoma, aš didžiuojuosi savo profesija ir rašau apie tai, kokią kilnią misiją vykdome mes,  slaugytojai. Aš rašau apie savo darbą, rašau patarimus, atveriu savo jausmus…

Čia ponia prezidentė  ištarė mano vardą. Labai jaudinausi. Sunku buvo patikėti tuo, ką išgirdau – tapau Eurazijos tarptautinės premijos laureate nominacijoje už neįkainojamą indėlį į žmonijos vystymąsi. Neįkainojamas indėlis! Aš netekau žado!

Pasirodo, ne veltui dirbu, ne veltui dalinuosi savo žiniomis ir patarimais. Žmonėms manęs reikia! Su tokiomis mintimis, įveikusi jaudulį, kopiau į sceną. Žinoma, atplaukė ir tinkami padėkos už apdovanojimą, pagarbą ir pripažinimą žodžiai. Tai buvo nepamirštama. Apdovanojimų ceremonijoje susipažinau su poete Inna Frolova iš Baltarusijos. Ji pakvietė mane atvykti į Minską ir pristatyti savo knygas literatūros vakare.

Toliau mano dienos Maskvoje skrido tarsi paukščiai. Atskrido ir mano draugės. Pirmą dieną jos visur važiavo su manimi, fotografavo ir filmavo. Kur tik mes nesilankėme, ko tik nematėme, kiek kilometrų nuėjome! Viena mano draugė pasijuto tokia pavargusi, kad kitą dieną net negalėjo su manimi eiti į knygų mugę.

Mano visos dienos buvo suplanuotos. Aš tik galvojau, kaip nepavėluoti  į susitikimus. Tiek daug visko vyko, bet nuovargio nejaučiau. Emocijos valdė mane.

Tris dienas iš eilės – mano knygų pristatymas tarptautinėje knygų mugėje, bendravimas su skaitytojais ir kolegomis rašytojais . Daug susitikimų, draugiško bendravimo, šypsenų, pažinčių, daug pasivaikščiojimų po Maskvą. Nauji draugai mielai parodė mums Maskvą, daug pasakojo apie savo sostinę.

Maloniai nustebino mano draugai, su kuriais susipažinau socialiniuose tinkluose. Jie specialiai atvyko susitikti su manimi ne tik iš Maskvos, Maskvos srities, bet ir iš Saratovo, Jaroslavlio, Riazanės … O svarbiausia, aš buvau tiesiog priblokšta – mano vizitas Maskvoje sutapo su Miesto diena! Visai netikėtai aš papuoliau  į šventę, apie kurią net  nesvajojau – Maskvos gimtadienį. Tai bent posūkis! Visi kelionės nesklandumai atrodė menkniekis, lyginant su džiaugsmu, kurį išgyvenau per šias penkiais dienas Maskvoje.

Atėjo laikas išvažiuoti … Suvenyrai nupirkti, lagaminai supakuoti . Liko užregistruoti bilietą ir atsispausdinti jį. Ir ką jūs manote? Aš negaliu skristi namo! Aš neturiu bilieto! Pasirodo, oro linijų bendrovė, kurioje užsakiau bilietą į abi puses, atšaukė mano bilietą, nes skridau su kitos kompanijos lėktuvu. O kompanija net nesivargino apie tai man pranešti. Galite patikėti, kokį smūgį patyriau?!

Aišku, namo aš parskridau. Bet turėjau nusipirkti dar vieną bilietą. Na, ką tu gali padaryti. Kuo prasidėjo kelionė, tuo ir baigėsi – nuotykiais. Dabar, po kiek laiko, aš apie tai galiu ramiai kalbėti. Daug teko aiškintis su oro linijomis, kurios mane taip pavedė, bet, deja, nieko nelaimėjau. Aš tik džiaugiausi atgavusi savo planšetę, kurią rado lėktuve ir apie ją man pranešė. Dėl šios transporto netvarkos liko nemalonus pėdsakas ir daug nenumatytų išlaidų.

Bet visus neigiamus patyrimus ištrina ryškūs įspūdžiai, patirti bendraujant su nuostabiais žmonėmis, mane sveikinusiais su pagarba ir meile. Net sunku rasti žodžius patirtų emocijų apibūdinimui.  Norėjau parodyti, papasakoti visam pasauliui, kas su manimi vyksta ir kokia aš laiminga!

Būti ištikimu sau ir savo darbui yra didžiulė vertybė, todėl vertybė turi būti saugoma. Pagrindinis sprendimas yra tai, ką ir kam darai. Šitai aš tikrai supratau.

Norisi baigti savo istoriją Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) citata: „Sėkmė susideda iš žingsniavimo nuo vienos nesėkmės prie kitos, neprarandant entuziazmo“.

Po savaitės su vyru išvykome pailsėti į Paryžių. Mano nuotykiai iš Paryžiaus – kitoje istorijoje.

 

 

 

 

 

335 views

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *