fbpx

Profesija pasirinko mane.

Aš esu slaugytoja. Kodėl pasirinkau šią profesiją?
Kadangi ši profesija man visada buvo įdomi. 
Mano vaikystėje, kaip ir dauguma mergaičių, žaizdavau ligoninę, o mano pacientais buvo lėlės, kurioms aš ‘leidau’ vaistus žaisliniais švirkštais. 
Mano močiutė turėjo kojose žaizdas. Ji perrišinėdavo jas pati, pridėdama įvairius žolių lapus ir tepalus. Tada jokia seselė neateidavo į namus perrišti kojų ir tur būt gydytojai nerašė reikiamų vaistų ir tvarsčių. Šito aš nežinau. Močiutė naudojosi liaudiškom priemonėm. Aš mačiau tai ir aš tikrai norėjau padėti mano močiutei. Turėjau svajonę, kai aš išaugsiu, tapsiu slaugytoja ir išgydysiu savo močiutės kojas.
Mano mama dirbo ligoninėje ir kai aš baigiau vidurinę mokyklą, mama pasiųlė man padirbti ligoninėje, kad aš pamatyčiau kas tai per darbas būti slaugytoja. 
Prieš stojamuosius egzaminus į medicinos mokyklą aš padirbėjau ir galutinai apsisprendžaiu su profesija. Tada aš pamačiau, kad slaugytojo darbas tai ne tik paduoti tabletes,pastatyti lašelinę ar perrišti žaizdas. Slaugytoja turėtų paskatinti pacientą geru žodžiu ir paguosti jį bei būti artimu paciento draugu. Pacientas visada jaučia kada darbas yra atliekamas iš širdies o kada automatiškai. Man ne sykį dėkojo pacientai už mano atsidavimą darbui. 
Jie man net sakydavo kad aš gydau žodžiu. O tai yra man pats aukščiausias įvertinimas. 
Jau tada supratau, kad slaugytoja tai ne profesija tai pašaukimas. Ir aš jaučiau, kad man šis sprendimas tapti slaugytoja buvo iš didelės aistros padėti žmonėms.
Kai mokiausi medicinos mokykloje, mes atlikome praktiką ligoninėje, tada visą vasarą dirbau traumataloginiame skyriuje kaip slaugytoja. Aš neskaičiavau valandų, aš dirbau tiek kiek prašydavo vyriasnoji slaugytoja. 
Taigi man patiko šis darbas. Net būdavo taip kad mano tėtis atėidavo ieškoti manęs į ligoninę, kur jo dukra dingo. 
Mano svajonė išsipildė, ir aš išmokau perrišti žaizdas bei jas gydyti bet, deja, mano močiutės jau nebėra.
Po šiai dienai aš nepakeičiau savo profesijos. 
Aš dirbu slaugos namuose ir sutinku daug įdomių žmonių tarp ligonių, kurie dalyvaja labdaros veikloje, net ligoninėje. Tai mane įkvėpė. Ir aš padedu ne tik rūpintis ligoniais ir dalinu patarimus, bet ir dalyvauju labdaros veikloje.

5 faktai iš mano gyvenimo

2019-02-19

Sveiki.💖 
Tęsiu pasakojimą apie save. Šito Jūs dar nežinote . 
5 jums nežinomi faktai iš mano gyvenimo. 😊
🔺 Kai man bvuo 4-5 metukai, aš svajojau būti balerina. Mėgau šokti. Ir šokdavau namie prieš televizorių kai rodė baletą. 💃
🔺 Dar aš svajojau būti stiuardese. Susodidavau lėles ir kitus žaislus ant kėdžių ir tai buvo mano lėktuvas o aš vaikščiojau aukštai iškėlus galvą, užsidėjus mamos batelius ant kulniukų, tarp kėdžių ir siųliau atsigerti ar paskaityti žurnalą. 👩‍🏭
🔺 Vėliau aš žaizdavau ligoninę ir dariau injekcijas mano lėlėm su žaisliniais švirkštais. Mano močiutė 🤶, kuri mane prižiūrėjo, nes aš nėjau į darželį, turėjo žaizdas ant kojų. Ji perišinėdavo jas pati, pridėdama įvairius lapus ir tepalus. Tada jokia seselė neateidavo į namus perisšti kojų ir tur būt dkatarai 👨‍🔬 nerašė reikiamų vaistų ir tvarsčių. Šito aš nežinau. Močiutė naudojosi liaudiškom priemonėm. Aš svajojau kai aš užaugsiu, aš būsiu seselė 👩‍🔬 ir pagydysiu močiutėi kojas. 👩‍🔬
🔺 Aš tapau sesele 👩‍🔬, bet deja nebeliko močiutės. Bet mano svajonė perišti žaizdas isipildė. Aš dirbau ligoninėje 🚓, traumataloginiame skyriuje ir teko dirbti tvarstomajam, oerisšinėdavau žaizdas. Man taip patiko tai daryti! Ir, žinote aš perišinėju žaizdas po šiai dienai, nes dirbu slaugos namuose, o ten žaizdų, patikėkite, daug. 
🔺 Vaikystėje 👧kaip rašiau ankščiau aš lankiau pramoginius šokius 💃, bet apie tai jūs jaužinote. O dar aš lankiau akordionistų kursus. Mes turėjome akordeoną Mano tėtis labai gražiai grojo akordeonu. Ir mama ir tėtis gražiai dainavo 👩‍🎤. Jie būdavo kompanijos sielos. Mano mama iki šiol dainuoja 👩‍🎤 senjorų ansamblyje. O man labai nepatiko groti akordeonu bet aš išmokau ir grodavau, buvo kaž kokie pasirodymai ir man reikėdavo groti ant scenos.

🥰 Tai štai mielieji, šiandien tiek apie mane. Tiesiog užplūdo mane prisiminimai.  Iki kitų susitikimų, rašysiu toliau, laukite 😘

 

Vaikystės prisiminimai

Pasidalinsiu savo vaikystės prisiminimais. Mano vaikystės istorija, mano svajonės. Kai buvau maža 6 – 7 metukų, svajojau būti balerina, jei rodydavo per televizorių baletą aš šokdavau kartu, man atrodė kad aš šoku kartu su balerinomis ant svenos. Mes gyvenome Rygoj ir nuo tos vietos kur mes gyvenome iki baleto mokyklos buvo toli važiuoti ir mama dėl to neleido mane į baleto mokyklą nes nebuvo kam mane vežioti. Bet mano noras šokti nei kiek ne mažėjo. Paaugus, kai jau buvau 9 – 10 metų pati nuėjau į kultūros klubą ir užsirašiau į pramoginius šokius. Tai buvo laimingiausi mano metai. Bet vėl likomo ironija. Tėvai gavo butą kitame rajone , mes išvažiavome ir man prisėjo palikti pramoginius šokius. Bet šokiai mane nepaliko, nors ir nebelankiau jokius šokių užsiėmimus, šokdavau namie, pati kurdavau kaip choreografė, šokius ir šokdavau. Ateidavo pas mane draugė Rimutė (Rima Preikšienė) ir mes abi šokdavom. Dabar mes prisimenam tas dienas kaip mes šokdavom ir linkasmai pasijuokiam. Bet…taip ir netapau šokėja. O šokti patinka ir dabar. Virtuvėje gamindama valgyti visda šoku kai groja muzika per radiją. Štai tokia mano gyvenimo istorija. O ar Jūs turite kokią nors savo istoriją?

372 views

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *