fbpx

Savaitgalis romantiškajame Paryžiuje

Planavome su vyru kelionę į Paryžių nuo pavasario ir nusprendėme romantiškąją sostinę aplankyti rugsėjį. Įsigyti bilietai, rezervuotas viešbutis. O prieš Paryžių – neplanuota kelionė į Maskvą. Iš Maskvos parvažiavau kupina emocijų – buvau nominuota Eurazijos kūrybinės gildijos literatūrine premija už knygą „Sesele, duok man tabletę nuo mirties …“. Apie tai rašiau praėjusioje savo istorijoje. Po šio nuotykio mūsų laukė, regis, labai malonios atostogos Paryžiuje.
Daug kas sako ir rašo, kad pats gražiausias metų laikas Paryžiuje yra ruduo. Džiaugėmės ir mudu – pasirinkome gražiausią laiką. Atėjo kelionės diena, ir štai mes Paryžiuje. O Paryžiuje, pasirodo, visai ne ruduo, o tikrų tikriausia vasara! Paryžius yra įsimylėjėlių miestas! Ten, tikriausiai, visada “karšta”. Prisiminiau Susanos Kubelkos romaną „Ofelia mokosi plaukti“. Ji sakė: „Paryžiuje lovos minkštesnės nei namuose, Kanadoje. Lovos Paryžiuje yra platesnės, antklodės ten lengvesnės, pagalvės – orinės, o paklodės – šilkinės… Niekur to nėra. Nei Toronte, nei Ciuriche, nei Niujorke ar Vienoje”.
Aš esu buvusi Paryžiuje pavasarį, vasarą, šiemet – rudenį ir turiu pasakyti, kad lovos ir antklodės Paryžiuje tokios pat, kaip ir visur kitur. Skiriasi tik miestų žavesys.
Paryžius mus pasitiko gražiu, šiltu ir saulėtu oru. Viešbutyje mus taip pat priėmė kaip artimuosius. Aš jau buvau lankiusis šiame viešbutyje šiemet. Turiu pripažinti, kad jis man tikrai patinka. Ten labai jauki aplinka ir dirba nuostabūs vaikinai.
Atvykome rytą, prieš akis turėjome visą ilgą dieną ir suskubome planuoti laiką. Ką pirmiausia norėtume pamatyti, svarstėme. Pirmuoju maršrutu pasirinkome Lafajeto galeriją. Šis didžiulis pastatas dar vadinamas prekybos meka. Tai – vienas brangiausių prekybos centrų Paryžiuje ir, žinoma, viena didžiausių jo traukos vietų.
Šiuolaikinė Lafajeto galerija turi prekybos centrų tinklus Berlyne, Maskvoje, Dubajuje, Abu Dabyje, bet parduotuvė Osmano bulvare Paryžiuje išlieka flagmanu, kaip ir prieš šimtą metų.
Ir štai mes esame čia, šiame svajonių centre. Stiklinis kupolas mus užburia savo dvasia. Daugybė pasaulio prekių ženklų parduotuvėlių, kavinių, restoranų. Labai madinga, labai gražu. Nustebau, kad greta prancūziškų iškabų, mirga užrašai kinų kalba. Kinų, korėjiečių, filipiniečių butikai su pardavėjais iš šių šalių. Taip pat daugybė pirkėjų ir turistų iš Azijos kraštų.
Šiame prekybos parduotuvių galerijoje yra restoranas ant stogo ir apžvalgos aikštelė su vaizdu į Paryžių. Žavus reginys! Yra šiame prekybos centre ir apžvalgos tiltelis. Labai aukštai, pačiame prekybos centro su didingu stiklo ir geležies kupolu bei stiklinėmis grindimis viduryje. Ant šio tilto vienu metu leidžiama užkopti vos keliems žmonėms. Norint ant jo patekti mums teko laukti eilėje. Kad laikas neprailgtų, fotografavome ir fotografavomės. Pagaliau atėjo ir mūsų žengti ant tiltelio. Sutikite, žvelgti iš tokio aukščio žemyn tikrai baukštoka. Bet įspūdis nepakartojamas
.

 

 

 

 

Gavęs galimybę juo žengti, trumpą akimirką pasijunti tarsi eitum į nežinią. Keistas jausmas. Mano vyras nedrįso žengti toliau, jis nemėgsta rizikuoti. Todėl liko laukti manęs prie tilto pradžios. O aš, pramuštgalvė, įsidrąsinau ne tik pereiti tiltelį nuo krašto iki krašto, bet net stabtelėjau pasižvalgyti, padariau kelias nuotraukas. Gal tas tiltelis tarnauja ir kaip podiumas? 


 

 

 

 

 

 

 

Skaitydama atsiliepimus apie galeriją po stiklo kupolu įsidėmėjau vieną komentarą: „Tarsi būtų pagamintas iš prancūziškų pyragaičių, supirktų iš geriausių Paryžiaus kepyklų“. Toks apibūdinimas šiam prekybos centrui tinka idealiai.
Po pasivaikščiojimo tokiu nuostabiu „tortu“ nuėjome į kitą ne mažiau puikią vietą – Luvrą. Įspūdingi rūmai! Žinoma, pusės dienos, net visos dienos, pamatyti ir pajausti karalių pilies didybę maža. Buvo jau popietė, nusprendėme, kad laiko patirti įspūdį per maža, todėl tik pasivaikščiojome po aikštę bei parką priešais Luvrą.
Luvras – ideali vieta pasivaikščiojimams neskubant ir ramiam poilsiui. Sėdėjome prie tvenkinio, grožėjomės skulptūromis, fontanais, klaidžiojome po alėjas. Tuo ir nusprendėme baigti savo pirmosios dienos ekskursiją po Paryžių.

Kitą dieną buvome suplanavę aplankyti karališkąjį miestą – Versalį. Versalis tapo pats didžiausias mūsų kelionės į Prancūziją įvykis. Net nesitikėjau, kad karališkieji rūmai tokie puikūs ir kad jie užima tokią didžiulę teritoriją. Neįtikėtina! Elegantiška baroko ir klasicizmo darna! Takai, prašmatnūs fontanai, įvairiomis formomis ir figūromis iškarpyti krūmai bei gausybė gėlynų užbūrė tikrąja to žodžio prasme. Maži parko architektūros elementai – tiltai, rampos, laiptai suteikia ypatingą iškilmingumo atmosferą. Pasijunti tarsi pakliuvęs į kitą pasaulį. 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Į viešbutį grįžome tiesiog “be kojų”. Jaučiausi tokia pavargusi, kad net atsisakiau pasivaikščiojimo po naktinį Paryžių. Atidėjome šį malonumą kitai dienai.

Rytojus diena prasidėjo gražiu ir saulėtu rytu. Po pusryčių mes išsiruošėme aplankyti vieną pagrindinių Paryžiaus perlų. Tai – gražioji ir nepakartojama Šventosios širdies (Sacre Coeur) bazilika. 237 pakopų laiptai veda į Sacre Coeur įėjimą. Ir mes juos įveikėme!
Oras gaivus, vasariškas, iš Monmartro viršaus lyg ant delno atsiveria nuostabi Paryžiaus panorama. Ideali vieta pažvelgti į Paryžių visoje jo šlovėje ir pakylėjime!
Bazilika žavi skulptūromis ir didybe. Viduje, po kupolu, didelė freska, o jos centre – baltais apsiaustais apsitaisiusių, įvairiais instrumentais grojančių angelų figūros. Didžiuliai bazilikos vargonai yra vieni didžiausių ir seniausių pasaulyje.
Klajodami Monmartro gatvėmis, užsukome į dar vieną meno galeriją. Šįsyk į moderniojo meno centrą „Georges Pompidou“. Pakilome į viršutinį aukštą, nuo kurio prieš akis iškilo nepakartojamas vaizdas į Paryžių. Šventosios Širdies katedra iš “Georges Pompidu” nepaprastai žavi. Aplankėme dar kelias galerijas, kuriose surinkti įvairiausių epochų avangardiniai kūriniai. Negaliu sakyti, kad man labai patinka avangardas, bet jame išties yra kažkas, prikaustančio dėmesį. Tiesa, nesuprantu, kodėl žmonės sėdi ir žiūri į nutapytą žalią kvadratą. Turbūt todėl, kad kiekvienas meną suvokia pagal savo mąstymo lygį. Tuo ir skiriamės vieni nuo kitų. Man labiau patinka suprantami reginiai paveiksluose.
Pamatėme garsių menininkų, Pablo Pikaso (Pablo Picasso), Christiano Schado (Christian Shad), Fransio Pikabijos (Francis Picabia), Oto Dikso (Otto Dix ir kitų, paveikslus.

Daugelyje paveikslų dominuoja meilė ir moters kūnas.Ir nesvarbu, stora moteris, ar liekna – ji nuoga ir tuo graži. Gal iš tiesų didžiausias grožis išties slypi nuogume?Žiūrint, kaip tai suprantame.

 

 

 

 

 

 

Puikiai leidome laiką, mėgavomės kūryba. Visiškas atsipalaidavimas. Kitas objektas, kurį norėjome aplankyti – Triumfo arka. Tačiau prieš tai nusprendėme užkąsti. Išbandėme prancūziškus krepus. Kas nėra jų ragavęs, pasufleruosiu. Krepai – tai prancūziški blynai. Man jie patinka, panašūs į lietuviškus lietinius su įdaru. Aš skanavau krepus su lašišos įdaru, Gediminas – su vištienos įdaru.
Pavalgiusi pajutau tokį nuovargį, kad į Arką visai nebetraukė. Ir gerai padariau. Mano moteriška intuicija neapvylė. Bet tuo metu aš dar nieko nežinojau. Grįžome į viešbutį, pailsėjome ir suplanavome paklaidžioti po vakarinį Monmartrą.

Atėjo vakaras, ir mes išėjome pasivaikščioti. Gatvėje pamatėme stovintį mikroautobusą su ginkluotais policininkais. Nustebome, ką gi policija čia veikia? Bet ką gali žinoti, gal nieko keista, juk gyvename raudonųjų žibintų rajone, kuriame pilna naktinių klubų ir viešnamių, kur net gatvėje gal nusipirkti narkotikų. Atrodė, policija tiesiog budi. Na, ir ką pasakysi, naivuoliai mes buvome.
Bevaikštant skveru, vienas afroparyžietis priėjo prie mano vyro ir pasiūlė marihuanos. Štai šito Paryžiuje mes tikrai nesitikėjome. Amsterdame gal nesukeltų nuostabos, bet Paryžiuje… Ką gi, pasaulis praranda ribas. Visur tas pats.

Pasivaikščioję užsukome į restoraną papietauti. Ir ten mes, neabejokit, išbandėme varlių kojelių. Galų gale, tai juk tradicinės prancūzų virtuvės gurmanų patiekalas. Gėda būtų pabuvoti Paryžiuje ir neparagauti varlių kojelių. Ruošdamasi kelionei į Paryžių, domėjausi šio patiekalo istorija ir net svarsčiau, ar iš tiesų varlių kojelės yra tradicinis prancūzų maistas? Pasirodo, tiesa, tačiau tikri prancūzai šį patiekalu mėgaujasi gana retai. Ir dar vienas paradoksas, prancūzai nevalgo jokių varlių kojelių, jie valgo varlių šlauneles. Maisto gaminimui naudojamos varlių šlauneles, mėsingiausia ir sultingiausia dalis. Taigi, mes Paryžiuje išbandėme varlienos. Daugelis sako, kad ji skani, primena vištieną. O man taip neatrodo. Nedrįsčiau lyginti varlių mėsos su vištiena. Skonis visiškai kitoks. Net nežinau su kuo palyginti.
Prancūzijoje jau net uždrausta gaudyti varles. Varlių prancūzai atveža iš Indonezijos. Jeigu nežinojote, Paryžiuje yra net paminklas varlei!
Laikas nuostabiojoje Prancūzijos sostinėje mums išbyrėjo tarsi smiltys smėlio laikrodyje. Ir štai – paskutinė mūsų viešnagės Paryžiuje diena. Po pusryčių išėjome pasivaikščioti nepertoliausiai nuo viešbučio. Nuostabi transformacija! Тoje pačioje vietoje, kur vakar vaikščiojo ir siūlė savo paslaugas prostitutės ir suteneriai, kur nesislėpdami zujo narkotikų pardavėjai – plytėjo įspūdingas sendaikčių turgus! Tarsi “karštos” nakties nė nebūtų buvę. Antikvariniai baldai ir indai, senoviniai drabužiai ir papuošalai, paveikslai, lėlės, knygos … Tik keli afroparyžiečiai, tysantys ant suoliukų ir apleistas motoroleris ant šaligatvio priminė praėjusią naktį.
Prieš išvykstant mes dar spėjome pasivažinėti gražiu, atviru apžvalginiu traukinuku. Skambėjo užburianti prancūziška muzika, gidas pasakojo apie Paryžiaus įžymybes, kurias privalėtu aplankyti kiekvienam svečiui… Labai gaila, kad kelią į kalną, bazilikos link, užtvėrė policija ir mums neteko visko išklausyti. Traukinukui teko daryti lankstą ir sukti atgal. Pamanėme, tai dėl to, kad Paryžiuje vyksta kažkokia įspūdinga šventė. Tikrąsias priežastis, sutrumpinusias kelionę traukinuku, sužinojome vėliau.

 Mes turėjome suskubti ruoštis namo. Grįžtant į viešbutį, gavau žinutę iš keleivių pervežimo kompanijos, kad automobilis, turėjęs nuvežti mus į oro uostą, vėluos 20 minučių. O tada prasidėjo keistos eismo situacijos, primenančios tas, kurios lydėjo mane kelionėje į Maskvą.
– Kas tai?! Panašu, nuotykiai mane pamilo!
Po žinutės apie automobilio vėlavimą, paskambino transporto įmonės dispečerė. „Paryžiaus keliai užblokuoti. Automobilis pakeliui įstrigo eismo spūstyje. Į oro uostą važiuokite traukiniu“, – perspėjo.
Mes šią naujieną priėmėme ramiai. Ir vėl pamanėme, kad tos spūstys dėl mums nežinomų švenčių. Viešbutyje apie galimas problemas niekas nieko nepasakojo, nuoširdžiai atsisveikino, ir mes ramiai išvažiavome į geležinkelio stotį. Ten nusipirkome bilietus į oro uostą. Atėjome į peroną, o čia dar vienas netikėtumas! Atvažiavo mūsų traukinys, bet stoties darbuotojas į jį neįleidžia

.- Kas čia? Kaip patekti į oro uostą?
Vyras parodė ranka mums eiti į kitą pusę. O tai, kaip spėjome, reiškė lipti į kitą traukinį. Reikia pripažinti, kad prancūzai nemoka angliškai arba kalba šia kalba prastai. O gal jie tiesiog ignoruoja anglų kalbą?
Darbuotojų su geltonomis liemenėmis buvo daug. Aš kreipiausi į mergaitę, kuri, ačiū Dievui, kalbėjo angliškai. Pasirodo, šis kelias į oro uostą taip pat yra užblokuotas, mes neturime kito pasirinkimo, kaip tik sėsti į kitą traukinį, išlipti kitoje stotyje ir B3 stotelėje persėsti į autobusą. Taip ir padarėme. Be to ne vieni buvome skubantys į oro uostą.
Dabar jau tapo aišku, kad visai ne šventė kalta, kad Paryžiuje kažkas ne taip, kad kažkas čia vyksta. Bet mums reikia skubintis į oro uostą. Išvažiavome, o širdyje krebždėjo nerimas.
Atvykome į stotį, kaip mums buvo nurodyta. O išlipę iš traukinio pamatėme neįprastą vaizdą. Kas dvidešimt metrų stovėjo keleivių judėjimą reguliavo žmonės su geltonomis liemenėmis. Keliose vietose, toliau vienas nuo kito stovėjo geltonliemeniai.

Jie per garsiakalbius nurodinėjo, kur mums eiti. Minia su lagaminais traukė nurodyta kryptimi. Vaizdas nelabai jaukus. Galvoje sukosi įvairūs prisiminimai iš knygų ir filmų apie sąmokslus. Bet mes jautėme, kad esame saugūs ir ramiai žingsniavome nurodytu keliu. Išėjus iš stoties, verta buvo nustebti dar kartą. Ant asfalto, iki pat autobusų stotelės, buvo nutiestas platus mėlynas takas, o prie jo taip pat stovėjo žmonės geltonomis liemenėmis.
Tai bent! Prancūzai turi didelę patirtį organizuodami žmonių saugą, pagalvojau.
Bet vis tiek visi buvo šiek tiek sutrikę. Kai autobusų stotelėje tamsiaodis vaikinas geltona liemene pabandė paimti iš manęs lagaminą, net nenorėjau jo atiduoti. O vyras tik nusijuokė, kažką pasakė prancūzų kalba ir gestais parodė, kad tiesiog nuneš mano lagaminą į autobusą.Mūsų autobuso vairuotoja buvo juodaodė moteris su daugybe kasyčių ant galvos.

Ji pasveikino visus ir maloniai nusišypsojo. Prieš mus stovėjo rusų šeima. Moteris su dukra ramiai įlipo į autobusą ir atsisėdo į savo vietas, o vyras, užlipęs laiptukais, sustingo, tarsi būtų pamatęs priešais save vaiduoklį. Jis net sušuko: „Madam?!“ Vairuotoja ėmė juoktis: „Taip, madam, madam!“ Mes taip pat nusijuokėme. Vyras pagaliau atsipeikėjo ir nuskubėjo pas savo vietas jau užėmusią šeimą. Kas jį taip nustebino? Gal jis nebuvo matęs autobuso vairuotojos moters? O gal tamsiaodės moters nebuvo matęs? Bet tai mus pralinksmino.
Oro uostą saugiai pasiekėme gana greitai. Sėdome į lėktuvą ir ramiai parskridome namo, kupini gerų įspūdžių. Ir tik tada, kai man paskambino draugė, sužinojau, kad Paryžiuje praėjusias dienas karšta buvo ne tik dėl saulėto dangaus. Draugė nieko mums nieko neaiškino, turbūt nenorėjo gąsdinti.

Grįžusi nedelsdama peržiūrėjau naujienas internete ir labai nuoširdžiai padėkojau Dievui, Visatai, Angelams, nežinau, kam, bet padėkojau už tai, kad šeštadienį mes nenuvažiavome į Triumfo arką.
Vaizdo įrašuose pamačiau laukinį reginį. Gražiose Paryžiaus gatvėse sprogimai, liepsnos, išdaužyti langai, degėsiai. Policija turėjo panaudoti ašarines dujas, areštuota daugiau nei šimtas žmonių, daugelis pateko į ligonines.

Kas gi vis dėl to įvyko? Kas išprovokavo riaušes? Pasirodo, rugsėjo 21-oji buvo „geltonųjų liemenių“ judėjimo demonstracija, raginanti saugoti aplinką ir gelbėti pasaulį nuo atšilimo. Mano nuostabai nebuvo galo. Ar pasaulį nuo atšilimo reikia gelbėti ginklais ir riaušėmis? Tik dabar supratau, kas iš tiesų buvo tie “darbuotojai” geltonomis liemenėmis.
Štai tokie nuotykiai, mums nutiko Paryžiuje!

Žmonės ne visada sugeba suprasti vienas kitą, nesugeba susišnekėti. Galiausiai, mes kiekvienas esame savo išgyvenimų ir įsitikinimų įkaitai, neretai neapgalvotai į pavojus įtraukiantys kitus. Mes nežinome, kur mūsų tie pavojai tyko – prie Triumfo arkos, Londone ar Dubajuje? Kad pavojų sutiktume kuo mažiau, reikia klausyti savo širdies, savo nuojautos, kuri mus lydi tarsi Angelas sargas. Tą aš supratau. O gal iš tiesų mus lydi mūsų kiekvieno Angelas sargas, be jokio “tarsi”?

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

395 views

2 thoughts on “Savaitgalis romantiškajame Paryžiuje

  1. Nuostabi jūsų kelionė. Pamatyti daug galima tik tada, kai nori. O jūs norite. Smagu už jus. Linkiu dar daug kitų įsimintinų kelionių. Ir saugių nuotykių… Kokia kelionė be nuotykių!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *